Kaip aš tapau suaugęs
Jeigu dar prieš tris metus būčiau apsilankęs tokiame puslapyje kaip mokesciuekspertas.com – būčiau susiėmęs iš galvos ir tuojau pat išėjęs iš tokio tinklapio.
Jaunystė – tai nerūpestingumas
Kodėl taip sakau? Kodėl šį įrašą pavadinau taip dviprasmiškai, kaip tapau suaugęs? Todėl, kad noriu papasakoti istoriją apie tai, kaip aš iš tiesų vieną dieną pasijaučiau suaugusiu žmogumi. Ne tada, kai man suėjo 18, ne tada, kai susiradau pirmąją merginą, ne tada, kai gavau vairuotojo pažymėjimą. Ne tada. O tada, kai susidūriau su mokesčiais ir buhalterine apskaita. Visada širdyje buvau poetas, o kažkur giliai jos kamputyje, kaip ir visi poetai, tikėjausi, kad vieną dieną būsiu įvertintas. Nors neparašiau nė vieno eilėraščio, tikėjau, kad ta diena vis tiek kažkada dar ateis. Taigi, jaunystė – nerūpestingas laikas, ir kodėl aš būčiau turėjęs kažką rimto galvoti? Gyvenau studentų bendrabutyje, grojau gitara, laipiojau stogais, skaičiavau debesis, turėjau tik vienus batus, ir tuos pačius skylėtus. Tai buvo geri laikai, o žmonės, kalbantys apie ekonomiką, rinkas ir mokesčius, man kėlė kažkokį nepažabotą nuobodulį, niekada nenorėjau girdėti tokių dalykų. Taip, aš buvau smalsus jaunuolis. Aš norėjau keliauti per pasaulį, pamatyti jį visą, ištyrinėti, todėl dažnai leisdavausi į keliones auto stopu. Taip, man buvo įdomu, kaip atrodo pasaulinė politika, bet ne kokios seimūnų pavardės ir ne kas laimės rinkimus, o kaip gyvena žmonės. Kaip jie telpa savo trobose, ką jie valgo, kokius saulėlydžius mato. Ir ką daryti tokiam romantikui, kai netikėtai ant jo užgriūva mokesčių našta?
Mokesčiai susiję su atsakomybę
Visi romantikai užauga, o tie, kuriems to padaryti nepavyksta, baigia liūdnai. Nežinau, dar neišsiaiškinau, ar man liūdnai, ar linksmai baigėsi, bet žinau, kada buvo momentas, kai pasijutau suaugusiu. Tai nutiko tada, kai pradėjau dirbti. Pirmiausiai dirbdavau pagal autorinį atlyginimą, paskui pradėjau dirbti įmonėje. Pastarasis darbas man kėlė pasibjaurėjimą ir jame užtrukau tik 2 mėnesius. Pasirašydavau sutartis nežiūrėdamas, nenorėjau net gilintis, skaityti. Kas gali būti blogiau už tas siaubingas sutartis, parašytas tokiomis mažomis raidėmis, kad net sveikas žmogus nematytų? Tačiau vieną dieną pradėjau dirbti pats, pagal individualią veiklą. Pajutau, kaip kankinasi ir auga mano smegenys jau tada, kai pildžiau prašymą pažymai išduoti. Vėliau teko tapti tikru mokesčių ekspertu tam, kad suvokčiau kaip elgtis su mokesčiais. Nuo to laiko esu suaugęs.